Kvepalai Chanel Nr. 5 šiemet skaičiuoja šimtąsias savo gyvavimo metines. Jie vadinami laiminga rožės ir jazmino santuoka. Tai vieni garsiausių kvepalų, kurių gamybai buvo skirta daug lėšų ir pastangų. Chanel Nr. 5 kvepalai sudaryti iš 24 skirtingų ingredientų. Jazminų, rožių, sandalmedžio ir vanilės ekstraktai naudojami Chanel Nr. 5 kvepalų gamyboje buvo ruošiami pagal senoviškas tradicijas. Vieno iš pagrindinių komponentų – jazminų ekstrakto gamybai žiedai buvo renkami rankomis. Grasse regione, Pietų Prancūzijoje, didžiuliuose laukuose kur augo jazminai dirbo vyrai, moterys ir vaikai. Per valandą kiekvienas jų surinkdavo apie 700 žiedų. Žmonės stengėsi nepalikti nei vieno – juk vienam kvepalų buteliukui reikia net 20000 jazmino žiedų. Buvo kalbama, kad Grasse auginama kvepalų žaliava brangiausia pasaulyje. Šie kvepalai tapo pasauline legenda ir šiemet Chanel Nr. 5 atšventė 100 metų jubiliejų.
KAIP GIMĖ CHANEL NR. 5 KVEPALAI
Chanel Nr. 5 istorija prasidėjo 1921 metais. Prieš pusantrų metų, kelios dienos prieš Kalėdas automobilio avarijoje žuvo Gabrielės mylimasis Boy Chapel. Jų romanas truko devynis metus. Boy Chapel buvo artimas sielai žmogus, jos palaikytojas, rėmėjas ir mylimasis. Jo mirtis buvo skaudi netektis. Gavusi nemenką palikimą, jį investavo į seniai brandintą idėją – sukurti pačius brangiausius kvepalus pasaulyje. Darbas jai buvo geriausias vaistas padedantis užmiršti liūdesį. Ji svajojo sukurti vardinius kvepalus, kurie kvepėtų moterimi. “Moteris turi kvepėti moterimi, ne rože. Kvepalai turi būti tokie geri, kaip ir drabužiai.” – sakė ji. Tuo metu rinkoje parduodami kvepalai kvepėjo rožėmis, pakalnutėmis ar jazminais, o Chanel mąstė kaip šiuos kvapus sujungti į vieną mišinį.
Paauglystę praleidusi vienuolyne, kur buvo griežta drausmė ir švara, ji buvo kruopšti ir švari. Vėliau, dirbdama su savo klientėmis, aristokratų meilužėmis, kurtizanėmis, negalėjo pakęsti jų kvapo. Dažna jos klientė smirdėjo muskusu ir prakaitu. Chanel norėjo sukurti kvepalus, kurie būtų gaivūs, kvepėtų muilu ir ką tik nupraustos odos kvapu.
PARFUMERIS ERNESTAS BEAUX
1921 metų pavasarį Coco Chanel iškeliavo į Grasse miestelį esantį pietinėje Provanso dalyje, vadinamą pasaulio kvepalų sostine pas žymiausią to meto „nosį“, kvepalų specialistą Ernestą Beaux. Išgirdęs Chanel idėjas ją iškart suprato. Coco Chanel jam buvo tarsi sielos sesė, turinti tokią pačią gerą uoslę ir supratimą. Bendraudama su klientais Chanel visada jausdavo jų kvapą. Žmones ir vietas ji vertino pagal uoslę. Švara ir geras kvapas buvo du būtini dalykai, jei norėjai patikti Chanel.
GENIALI KLAIDA
Sužavėtas Chanel idėja, po kelių mėnesių Ernestas Beaux sukūrė apie dešimt įvairių kvepalų junginių. Iš pastatytų buteliukų eilės Chanel pasirinko penktąjį kvapą. Penki – buvo jos laimingas skaičius. Sklandė kalbos, kad šis buteliukas laboratorinė klaida. Beaux padėjėjas per klaidą įpylė per didelę aldehidų dozę. Vienas iš aldehidų kvepėjo muilu.
Baux bandė išaiškinti Chanel, kad šiems kvepalams reikia daugiau nei 24 ekstraktų ir medžiagų. Bet Chanel tai nerūpėjo. “Tai yra tai ko aš norėjau. Į nieką nepanašūs moteriški kvepalai su moters kvapu.” – pasakė ji. Kurdama drabužius ji ne kartą pastebėjo, kad kuo retesnis daiktas, tuo labiau klientai jo nori ir yra pasiruošę už jį mokėti daugiau. Už šią svajonę, Chanel sumokėjo tais laikais įspūdingą sumą – daugiau nei 40 tūkst. svarų.
ELEGANTIŠKAS BUTELIUKAS
Kvepalus ji sumanė pilstyti į paprastus keturkampius krikštolinius buteliukus nuo vaistų. Kvepalų gamyboje tai buvo perversmas, nes iki tol kvepalai buvo pilstomi į puošnius spalvoto stiklo buteliukus. Etiketė buvo paprasta, tiesiog ant balto lapelio juodomis raidėmis parašyta: Nr. 5° Chanel Paris. Nebuvo nei užrašo nei kitokių paaiškinimų, kad tai kvepalai. Bet jų ir nereikėjo. Kvapas iš natūralių jazminų, rožių, sandalmedžio ir vanilės ekstraktų akimirksniu sulaukė sėkmės, iš dalies dėl kai kurių išradingų Coco rinkodaros gudrybių.
SUMANI PARDAVĖJA
Ji pakvietė Beaux ir draugus į populiariausią restoraną Prancūzijos Rivjeroje atšvęsti ir besėdint prie stalo papurškė aplink naujaisiais kvepalais. Kiekviena pro šalį ėjusi moteris stojo ir klausė, koks čia kvapas ir iš kur jis atsirado. Tai buvo įrodymas, kad šie kvepalai sulauks didelės sėkmės. Tačiau naujųjų kvepalų Chanel pardavinėti neskubėjo. Iš pradžių geriausiems ir ištikimiausiems savo klientams dalino veltui. Klientai buvo sužavėti, o Chanel patenkinta, nes kvepalų populiarumas augo. Jie buvo graibstyte graibstomi. Jos svajonė padaryti perversmą kvepalų pasaulyje, kokį ji padarė moterų aprangoje išsipildė.
KVEPALAI TAPO POPULIARŪS VISAME PASAULYJE
1923 metais kvepalų Chanel Nr. 5 paklausa labai išaugo. Chanel neturėjo tiek lėšų, kad galėtų patenkinti rinkos poreikius. Tais pačiais metais ji susipažino su broliais Wertheimeriais – didžiausios kvepalų gamyklos Prancūzijoje savininkais. Coco Chanel sudarė sutartį su Pierre Wertheimeriu. Sutartis buvo neaiškiai surašyta, todėl greitai kilo konfliktas. Viskas baigėsi tuo, kad Wertheimer šeimai atiteko 80 proc. Chanel mados namų akcijų. Coco Chanel liko tik 10 proc. įmonės akcijų ir pelno. Nors bendro darbo pradžia su Wertheimeriais buvo sėkminga ir Chanel kvepalai pradėti pardavinėti užsienyje, Chanel su advokato pagalba bandė pakeisti nuosavybės dydį, deja nesėkmingai. Neapykantos ir meilės pilni santykiai su verslininkais Wertheimeriais tęsėsi iki pat Chanel mirties.