KAS YRA UIGŪRAI?
Kinija. Xinjiang, Uigūru regionas. Uigūrai yra etninių tiurkų bendruomenė Vidurio Azijoje, praktikuojanti islamą nuo X amžiaus. Daugiausia uigūrų gyvena Kinijos šiaurės vakarų Xinjiang provincijoje, kuri yra autonominis regionas. Iki 1949 metų, kai Kinijos kontrolę perėmė komunistai, Xinjiang buvo valstybė. Xinjiang regione gyvena apie 10 milijonų uigūrų, kurie kalba tiurkų kilmės kalba, panašia į uzbekų. Jie sudaro apie 46 proc. regiono gyventojų, dar 14 proc. yra kazachai ir hujai. Uigūrai praktikuoja nuosaikų sufizmą ir gyvena daugiausia pasaulietiškai. Kinijos valdžios represijos prisidengiant kova su ekstremizmu verčia abejoti dėl to, koks yra tikrasis jų tikslas. Šiame regione daug naftos ir naudingųjų išteklių.
REPRESIJOS
Kinija uždraudė islamiškus vardus, musulmoniškus galvos apdangalus, ilgas barzdas. Xinjiang regione buvo uždarytos nevalstybinės mokyklos, negalima nežiūrėti valstybinės televizijos. Uigūrams nurodyta vartoti alkoholį, rūkyti ir valgyti kiaulieną. Gyventojai masiškai sekami. Xinjiang regione policininkai dėvi išmaniuosius akinius, kuriuose įtaisyta veidų atpažinimo technologija. Pagal ją pareigūnai gali nustatyti, ar juos sudominę asmenys nenuklydo pernelyg toli nuo adreso, kuriuo yra registruoti.
Pasaulio žiniasklaidoje rašoma, kad daugiau nei milijonas uigūrų laikomi uždaryti neteisminio kalinimo stovyklose. Duomenys gali būti netikslūs, nes informacija kruopščiai slepiama. Ten žmonės verčiami sunkiai dirbti, atsižadėti islamo, mokytis komunistinės Kinijos istorijos ir garbinti šalies lyderį Xi Jinpingą. Žmonės, kurie neklauso nurodymų ilgam uždaromi į vienutes, kaliniams neduodama maisto, vandens, neleidžiama miegoti. Uigūrai patiria fizinę ir psichologinę prievartą, yra kankinami, stovyklų prižiūrėtojai su jais žiauriai elgiasi, įskaitant seksualinę prievartą, įvairų išnaudojimą.
Regione be žinios dingsta įvairūs neparankūs žmonės, intelektualai, mokslininkai ir profesoriai. Uigūrų vaikai atimami iš tėvų ir įtaisomi į prieglaudas. Juos taip pat siunčia į „dvikalbes“ mokyklas, kur verčiama kalbėti kinų mandarinų kalba ir praktikuoti ateizmą. Automobiliai sekami GPS technologijos pagalba. Yra pranešimų, kad uigūrai gaudomi ir kalinami už bandymus palikti Kiniją.
Taigi pasidalinsiu pilna kelių dienų kelionės istorija į šį regioną ir savo įspūdžiais.
PIRMOJI DIENA
Pačiame ryte atvykstu į (dabar jau uždarytą) Pekino Nanyuan oro uostą skirtą tik vidiniams skrydžiams. Gaunu bilietą, įsėdu į lėktuvą ir skrendu į Xinjiang regiono sostinę Urumči. Kaip tyčia esu pasodinamas šone, atokiau langų, kad tik nepamatyčiau tų koncentracijos stovyklų esančių regione, bet vis tiek viską matau. Pats skrydis iš Pekino trunka 4 val., tad tikrai kad ir vietinis skrydis – netrumpas. Atskridęs sėdu į taksi ir važiuoju i savo išsinuomotą Airbnb kambarį kelioms dienoms. Taksistas pasitaikė malonus, o kelionė nebuvo brangi.
Atvykus mane pasitiko buto savininkas ir nuvedė iki kambario. Šiek tiek pailsėjau, pasidėjau daiktus. Savininkas mane priėmė svetingai, pavaišino jautiena su arbata.
Neilgai trukus ir persidėliojus daiktus išeinu laukan ir žingsniuoju link miesto centro. Iš pirmo žvilgsnio Urumči miestas atrodo kaip tipiškas Kinijos didmiestis, nelabai kuo besiskiriantis nuo kitų Kinijos didmiesčių su tais pačiais pastatais. Tačiau netrukus įsitikinu, kad yra kitaip. Žvelgiant į kelio ženklus pastebiu, kad viskas surašyta ne tik kinietiškais hieroglifais bet ir arabiškais rašmenimis. Pakeliui matau labai daug tiltų, gaunasi toks lyg magistralinių tiltų mazgas.
Galiausiai ateinu iki pat centro (bent jau finansinio miesto centro). Šalia yra kalnas su kalva kur galima užkopti ir apsižvalgyti. Šiek tiek užtrukau kol radau įėjimą, nes Kinijoje visi parkai aptverti. Įeinant manęs paprašo paso, parodau ir įleidžia.
Užkopiu ir grožiuosi miestu bei besileidžiančia saule. Jau nusileidus saulei einu į šalia esantį prekybos centrą ir nusiperku maisto. Grįžtu atgal namo.
ANTROJI DIENA
Kitą rytą, gerai išsimiegojęs suplanuoju kur noriu vykti ir keliauju iki autobusų stoties. Noriu vykti į dangiškąjį ežerą kalnuose už miesto ribų. Prieš įeinant į stotį apsauginis man pasako, kad nėra jokių garantijų, kad man bus leista išvykti už miesto ribų. Vis tiek einu ir gaunu bilietą iki miestelio nuo kurio galima kilti aukštyn į kalną. Sėdu į autobusą ir išvažiuoju iš miesto. Važiuojant matosi koks užterštas oras, didelės gamyklos ir fabrikai.
Po geros valandos atvykstame į miestelį ir autobusas sustoja policijos patikros punkte. Į autobusą įlipa ginkluotas policininkas su dideliu automatu, ir tada aš taip palenkiu galvą tikėdamasis, kad manęs nepastebės. Bet staiga policininkas beda pirštu tiesiai į mane. Esu išlaipinamas iš autobuso. Einu į patikros punkto vidų ir esu apklausiamas kur keliauju ir ką apskritai veikiu Kinijoje. Pasas ir visos vizos įdėmiai apžiūrimi. Tada pasas ir viza buvo nuskenuojami. Ant vizos kopijos palieku savo telefono numerį. Esu įlaipinamas į kitą autobusą ir tęsiu kelionę.
Atvykęs į stotį pakeičiu autobusą vežantį mane link kalno. Atvykus prie kalno vėl esu apklausiamas kaip aš čia keliauju vienas be jokios grupės? Parodau pasą ir vėl palieku telefono numerį.
Tada sėdu į kitą autobusą ir užkylame į kalną, atsiveria pasakiški vaizdai. Atvykus paaiškėja, kad sniegas dar ne visai nutirpęs ir ežeras užšalęs. Vaikštau po teritoriją. Vaizdai užburiantys ir nepakartojami. Einu siauru keliu palei kalvas ir grožiuosi kalnų vaizdu. Tada pastebiu šventyklą ir lipu laiptais į viršų. Pati šventykla atrodo visai gerai, neblogai prižiūrima. Randu šiokį tokį keliuką, dar kopiu į viršų kiek tik įmanoma ir prieš mane atsiveria nuostabus užšalusio ežero vaizdas. Nusileidžiu atgal į šventyklą ir paskambinu į ten esantį didžiulį varpą. Pradedant leistis ir išeinant iš šventyklos pamatau dar lakstančius triušius.
Nusileidus ir apsidairius tapo aišku, kad žmonių nebėra ir man reikia skubėti link autobuso. Eidamas dar sutikau kelis uigūrus, jie pasirodė linksmi ir draugiški. Šiaip ne taip dar spėjau į paskutinį autobusą. Nusileidus nuo kalno ir grįžus į autobusų stotį, pagaunu paskutinį autobusą atgal į miestą. Maždaug pusiaukelėje vėl sustojame kitame policijos patikros poste. Esu išlaipinamas, vėl tikrinamas, mano pasas ir šįkart dėl vieno manęs stabdomas pilnas žmonių autobusas. Patikra trunka ilgai. Policininkai vis varto ir varto tą pasą ir kreivai į mane žiūri. Praeina geras pusvalandis ir esu praleidžiamas. Lipant į autobusą vienas keleivių neslėpdamas pasipiktinimo ant manęs labai garsiai užsirėkia, nekreipiu dėmesio ir sėdu atgal į savo vietą. Grįžtame į miestą.
NEMALONUMAI
Beveik parvykus namo užsuku i parduotuvę, prisiperku maisto ir keliauju namo. Atvykus pasirodo ne taip paprasta patekti į daugiabučio teritoriją kadangi viskas aptverta. Vienas iš praeivių nuskenuoja savo raktą, vartai atsidaro ir aš taip pat patenku į vidų. Tada prisistatė sargas ir pradėjo uždavinėt visokiausius klausimus, kurių aš nei žodžio nesupratau. Pasidarė tikrai baisu, nes rinkosi vis daugiau ir daugiau žmonių.
Greitai buvau apsuptas ir pasodintas į sargo būdelę. Prieš mane buvo laikomas skydas ir visokios lazdos, buvo ruošiamasi mušti, jei būčiau sugalvojęs sprukti. Susisiekiau su savininku, jis greitai nusileido ir pradėjo aiškintis situaciją, kol buvo iškviesta policija ir aš buvau sulaikytas ir išvežtas į nuovadą.
Ten buvau apklausiamas, mat policininkai pamanė, jog esu užsienio žurnalistas. Buvo aptariamas kiekvienas mano žingsnis šioje kelionėje, patikrinta ir peržiūrėta kiekviena nuotrauka telefone bei fotoaparate. Galiausiai po poros valandų buvau išleistas. Policininkai nurodė kad galiu nakvoti tiktai viešbutyje. Todėl su savininku ėjome į visus artimiausius viešbučius iš kurių nei viename man nebuvo leista nakvoti.
Tada savininkas pasiūlė nuvežti į oro uostą. Aš nesutikau ir primygtinai prašiau sugrąžinti į butą, nes po tokios dienos esu be galo pavargęs ir noriu bent pusę nakties pamiegoti lovoje. Ginčijomės kol savininkas galiausiai nusileido ir sutiko. Tad grįžęs ėjau miegoti.
TREČIOJI DIENA
Ryte atsikėlus ir papusryčiavus teko išeiti iš pastato per galinį išėjimą. Savininkas gabeno mane į oro uostą. Automagistrale vykstant iki oro uosto, pusiaukelėje teko sustoti – mat jau eilinis patikros punktas. Pasas buvo nuskenuotas ir ekrane švietė visos paso detalės, visa paso mikroschemoje esanti informacija. Galiausiai atvykus į oro uostą teko pereiti labai kruopščią patikrą ir tada kelias valandas laukiau atgalinio skrydžio į Pekiną.
Ar ryžtumėtės tokiai kelionei?
