Šiandien mūsų straipsnyje viskas apie grybus. Paskutinis vasaros mėnesis gan lietingas, todėl daugelis patraukė į miškus ieškoti grybų. Pasaulyje yra daugiau nei 100 tūkstančių grybų rūšių. Lietuvos miškuose auga virš 2000 kepurėtųjų grybų rūšių, iš jų žinomos 1000 grybų rūšių, beveik 400 valgomų (Europoje 500) ir daugiau nei 50 nuodingų grybų rūšių. Žiūrint praktiškai, gerų, valgomų grybų mūsų miškuose auga apie 120-140 rūšių. Kiti grybai smulkūs, reti, grybautojų nepastebimi. Grybautojai kasmet renka tuos pačius, labiausiai paplitusius, vertingiausius 10 – 15 rūšių grybus.
KAIP GRYBAI AUGA
Sakoma, kad joks kitas augalas neužauga taip greitai kaip grybas. Visiems žinomas posakis: „Auga kaip grybai po lietaus“. Tai ką valgome ir vadiname grybu, yra tik antžeminė, vaisinė dalis – vaisiakūnis, kuri palankiomis sąlygomis iš tiesų greitai auga. Jo paskirtis suformuoti, subrandinti ir išsėti sporas. Taip grybai dauginasi. Vaisiakūnis užauga ir subręsta per 3 – 7 dienas, išsėja sporas. Raudonviršio ar baravyko kepurėlė per parą padidėja nuo 1.5 iki 5 cm. Daugumos grybų vaisiakūnių amžius 7-12 dienų. Tačiau vaisiakūnių užuomazgos greitai formuojasi ir auga tik tada, kai gerai išsivysčiusi požeminė grybiena ir yra pakankamai šilta ir drėgna. Priklausomai nuo grybų rūšies, požeminė grybiena pilnai išsivysto ir sukaupia pakankamai maisto medžiagų atsargų, pradeda formuoti vaisiakūnių užuomazgas ne anksčiau kaip po 2 – 4 mėnesių, o kartais net po metų ar daugiau. Požeminė grybiena atsibunda kartu su visa gamta ir aktyviai auga pavasarį, stiprėja, plečiasi, kaupia energiją, kurią galiausiai panaudoja vaisiakūnių formavimuisi rudenį. Todėl ruduo yra grybų rinkimo metas.
KODĖL GRYBAI AUGA NE KIEKVIENAIS METAIS IR KARTAIS IŠNYKSTA
Kai kurių grybų rūšių, ypač baravyko, raudonviršio ir kitų vegetatyvinė grybiena yra labai jautri aplinkos veiksniams, jai labai kenkia kai nuolat trypiama miško paklotė. Grybą nupjaunant prie pat žemės arba pamažu atsargiai, sukiojant į šonus ir išraunant, vegetatyvinė grybiena nepažeidžiama. Nulaužus arba nupjovus kepurėlę, paliekant su didele koto dalimi, likusi jos dalis pūdama sunaikina nemažą dalį vegetatyvinės grybienos. Gali būti, kad taip grybaujant, kitais metais ten grybų neberasite. Todėl būtina laikytis grybavimo taisyklių, jeigu norite grybauti ir rasti grybų kiekvienais metais.
Svarbiausia saugoti augalų ir grybų augimo vietas, tarp kurių nemažai nevalgomų ir nuodingų žmogui, tačiau jie miškui svarbūs ir reikalingi kaip saprofitai – formuojantys miško paklotę. Mineralizuodami ir humifikuodami negyvas organinės kilmės medžiagas, įvairiausias atliekas, grybai aktyviai dalyvauja bendroje miško medžiagų apykaitoje. Drauge su bakterijomis ir kitais mikroorganizmais grybai spyglius, lapus, šakas, kelmus, išvirtusius medžius paverčia puria miško dirva. Grybai yra miško sanitarai. Be jų negalėtų formuotis miško paklotė ir kartu negalėtų gyvuoti miškas. Paspirdami grybą, numindami uogienojų, draskydami miško paklotę, laužydami medžius darome žalą, ne tik miškui bet ir sau.
MAISTINĖ VERTĖ
Apie 80-95 proc. vaisiakūnio masės sudaro vanduo. Jo kiekis priklauso nuo grybo rūšies, vaisiakūnio dalies, išsivystymo stadijos ir nuo oro sąlygų. Išrauti grybai labai greitai genda todėl surinktus reikia kuo skubiau tvarkyti: virti, sūdyti, marinuoti, džiovinti ar šaldyti.
Grybai yra vertingas ir skanus maisto produktas. Švieži, džiovinti, sūdyti, marinuoti, šaldyti grybai, ar džiovintų grybų miltai puiki kulinarinė žaliava. Ekstraktinės ir aromatinės medžiagos suteikia grybams unikalų aromatą. Kulinarai teigia, kad grybų kvapiosios medžiagos, jų padažai neturi sau lygių, sužadina skrandžio sulčių išsiskyrimą, didina apetitą, gerina kitų maisto produktų virškinimą.
Grybų cheminė sudėtis savita. Juose yra medžiagų, kurių nebūna augaluose, bet jos aptinkamos gyvūnų organizmuose. Svarbiausią grybų ląstelienos dalį sudaro chitinui identiškas funginas (apie 4proc.) arba micetinas, aptinkamas vabzdžių organizmuose. Jo mūsų organizmas nepasisavina ir sunkiai virškina. Pagrindinę grybų sausų medžiagų dalį sudaro azotinės medžiagos, kurių 50 – 80 proc. baltymai. Pagrindinės grybuose esančios baltymų medžiagos yra amino rūgštys, jų kai kuriuose grybuose randama net 23, 9 iš jų nepakeičiamos. Kilograme džiovintų grybų, yra du kartus daugiau pasisavinamų baltymų nei jautienoje. Žmogaus organizmas grybų baltymų pasisavina apie 70 proc.
Riebalų grybuose dar mažiau negu angliavandenių 1,5 – 10 proc. Grybuose daug fermentų, biologiškai aktyvių medžiagų, vitaminų C, D, B1, B2, PP, A, H. Gausu mineralinių medžiagų, ypač fosforo ir kalio. Fosforo kiekiu grybai prilygsta žuviai. Grybuose randama įvairių mikroelementų: mangano, vario, cinko, molibdeno, kobalto ir tt. Švieži baravykai yra maistingesni už svogūnus, morkas, vištieną ar jautieną. Grybams būdinga tai, kad juose kaupiasi glikogenas, o ne krakmolas, augalams būdingas angliavandenis.
Nepaisant puikios maistinės vertės, grybai nėra lengvai virškinamas maistas, todėl juos valgyti reikėtų saikingai. Nepatartina grybais mėgautis skrandžio, inkstų arba kepenų ligomis sergantiems, mažiems vaikams ir pagyvenusiems žmonėms. Iš aplinkos, grybai kaip kempinės sutraukia įvairius teršalus, radioaktyvius elementus ir kaupia juos savo vaisiakūniuose. Venkite grybauti šalia judraus eismo vietų, rinkitės atokius miškus, toli nuo miesto.
NUODINGI GRYBAI
Svarbiausia rinkti tik žinomus grybus. Daugelis grybautojų galvoja, kad pažįsta visus grybus. Tačiau būkite atsargūs, nes klaidų grybų karalystėje geriau nedaryti. Dažnai grybai sumaišomi dėl panašumo, pavyzdžiui, žalsvąją musmirę galima lengvai supainioti su ūmėde, žaliuoke, ypač jeigu grybas nupjaunamas. Šiuo atveju grybo pjauti negalima, reikia atsargiai išrauti ir apžiūrėti, koks kotas, jo pagrindas, ar yra gumbas, sijonėlis. Buvo atvejis, kai žaliuokė ir žalsvoji musmirė augo viena šalia kitos ir iš viršaus atrodė, kad tai du vienodi grybai. Pažiūrėkite, kokia yra kepurėlės apačia – jei balta, tai žalsvoji musmirė. Žaliuokės kepurėlės apačia yra gelsvai žalsva, panašios spalvos ir kotas. Jei kotas su sijonėliu – atminkite, kad žaliuokė tokio neturi.
Apsinuodijimai grybais būna sunkūs ir pavojingi, todėl rinkite, tik gerai žinomus, geriausia jaunus grybus. Senais grybais, net ir baravykais taip pat galima apsinuodyti. Irstant baltyminėms medžiagoms grybuose pasigamina aminų, amidų, peptonų, šlapalo. Senuose grybuose šlapalo 5 kartus daugiau nei jaunuose. Jų maistinė vertė būna pakitusi, suprastėjusi.
KODĖL GERA GRYBAUTI
Grybaudami, miške ne tik prisirenkame sau skanaus maisto ir atsargų žiemai, bet ir atsipalaiduojame, pailsime. Poilsis žmogui reikalingas nemažiau nei maistas. Grybavimą galime pavadinti savotišku sportu. Daugelis iš mūsų nukeliauja ne vieną kilometrą kol pripildo pilnas pintines miško gėrybių.
Kokioje vietoje bebūtumėte, atminkite, kad miško poveikis žmogaus sveikatai palankiausias. Jo ore mažiausiai dulkių, kenksmingų dujų. Hektaras miško, vasarą sugeria iki 300 kg anglies dioksido ir išskiria 200-250kg deguonies. Miške yra 300 kartų mažiau bakterijų negu mieste. Jas sunaikina augalų lapų ir žiedų išskiriamos lakiosios medžiagos. Šios medžiagos grynina orą. Beržų, gluosnių, guobų, klevų, lazdynų lapai išskiria fitonicidus. Jų daugiausia kadagynuose. Pušynuose, kur gausu kadagių, mikrobų beveik nėra. Nuo augalų išskiriamų terpenų, eterinių aliejų ir kitų medžiagų pagerėja kvėpavimas, suaktyvėja kraujotaka, organai pilnai aprūpinami deguonimi. Tarp žalių augalų žmogui lengviau kvėpuoti, nes miškas yra didžiausias deguonies šaltinis. Vieno žmogaus deguonies poreikį gali patenkinti maždaug 20 medžių. Miške, į kvėpavimo organus patenka 200 kartų mažiau dulkių negu mieste.
Todėl kviečiu visus į mišką: grybauti, kvėpuoti grynu oru ir pailsėti. Būdami miške saugokime jo paklotes, rudenį sodinkime medžius, kurie džiugins ir maitins mūsų vaikus ir anūkus. Sėkmingo grybavimo!
