Adventas 2024 kitoks negu buvo senovėje. Jis prasidės sekmadienį, gruodžio 1 dieną ir tęsis tris savaites iki gruodžio 24 dienos. Kiekvienais metais advento pradžia ir trukmė skiriasi.
Adventas prasideda ketvirtą sekmadienį prieš Kalėdas ir tęsiasi 21 – 27 dienas iki pat Kūčių ir Kalėdų. Advento pradžia gali būti tarp lapkričio 27-osios ir gruodžio 3 d.
Daug žmonių nežino kas yra adventas ir kokia jo prasmė. Adventas į mūsų kraštus atkeliavo gan neseniai, tik po to kai buvo įvesta krikščionybė. Istoriniai faktai labai skirtingi.
Kas yra adventas?
- Adventas – ramybės, susikaupimo ir pasiruošimo metas laukiant simbolinio kūdikėlio Jėzaus Kristaus gimimo.
- Istorijos tyrinėtojai teigia, kad IV–V amžiuje Ispanijoje, Prancūzijoje, Belgijoje, Šiaurės Italijoje, vakarų Šveicarijoje ir aplinkinėse šalyse adventas buvo skirtas pasiruošti krikštijimui. 40 dienų krikščionys pasninkaudavo, melsdavosi ir dvasiškai valydavosi ruošdamiesi krikštui. Krikštijimas vykdavo sausio mėnesį. Liturginiame kalendoriuje sausio 7-ą dieną minima Kristaus krikšto šventė. Šias datas galime nesunkiai susieti. Tuo laiku adventas nebuvo siejamas su Kristaus gimimu.
- Krikščionys turi liturginį kalendorių. Jame minimos šventės susijusios su Jėzaus gyvenimu. Advento liturgijoje sekmadieniai simbolizuoja pirmąjį Kristaus atėjimą – gimimą ir laukimą sugrįžtant antrąjį kartą.
Adventas – žvakės kaip simbolis
- Iš pušų ir eglių šakų gaminamas advento vainikas, kurio viduryje įstatomos keturios storos ir gan didelės žvakės.
- Advento vainikas simbolizuoja amžinybę, ištikimybę Dievui, viltį bei džiaugsmą dėl netrukus gimsiančio Kūdikėlio Jėzaus.
- Pasak Sūduvos krašto etnologų, prasidėjus adventui sūduviečių namuose pirmąjį sekmadienį uždegama, o vėliau ir visą savaitę deginama pirma, antrą sekmadienį – antra, trečią – trečia žvakė. Taip kol uždegamos visos keturios žvakės. Pirmoji žvakė vadinama pranašo. Antroji – Betliejaus arba visiems skirto išganymo žvake. Trečioji – piemenų arba džiaugsmo žvakė. Ketvirtoji – meilės žvakė.
Advento papročiai
- Advento laikotarpiu krikščionys laikydavosi griežto pasninko, nevalgydavo mėsos, pieno produktų, nerengdavo švenčių, vakaronių ar kitokių pasilinksminimų.
- Pasninko metu buvo galima valgyti tik augalinės kilmės maistą ir žuvį. 1915 m. popiežiaus įsakymu pasninkas panaikintas. Bažnyčia pasninką paliko tik penktadieniais ir Kūčių dieną. Mūsų laikais šio papročio nebeliko.
- Saulei tekant per adventą žmonės savo namuose melsdavosi prie Marijos paveikslo arba kryžiaus ir bent vieną sekmadienį nueidavo į „Rarotas” – ankstyvąsias šv. Mišias.
- Į didesnę pirkią susirinkęs jaunimas – „bernai ir mergos” sutemus vakarodavo prie žibalinės lempos dirbdami įvairius darbus. Merginos verpdavo vilną, ausdavo audeklus, ruošdavo kopūstus rauginimui, vaikinai meistraudavo.
- Buvo vengiama didelių švenčių. Linksmybių laikas prasidėdavo tik nuo Kalėdų ir tęsdavosi iki Trijų Karalių.
- Buvo manoma, kad advento laikotarpiu reikia grąžinti visas skolas, susitaikyti jeigu esi susipykęs.
Į Lietuvą adventas atkeliavo kartu su krikščionybe. Etnologai ir istorikai pastebi, kad kai kurios esminės iki mūsų laikų išlikusios tradicijos mena mūsų protėvius ir pačius seniausius Baltų laikus.
Ar žinote koks buvo adventas iki krikščionybės įvedimo?
Adventas mūsų protėvių laikais
Gamta ir saulė – gyvenimo ašis
Iki krikščionybės įvedimo Europoje ir Lietuvoje papročiai ir gyvenimo ritmas buvo tampriai susiję su gamta. Lapkričio pabaigoje visi žemdirbiai ir ūkininkai jau būdavo pabaigę lauko darbus. Kai gyvuliai suvaryti į tvartus, o derlius aruoduose – kaimo žmonės atsikvėpdavo ir pradėdavo laukti saulės sugrįžimo – saulėgrįžos arba kitaip žiemos solisticijos, kuri vyksta gruodžio 21 d.
Juk kol nėra saulės – nėra ir maisto. Advento laikotarpis buvo saulės sugrįžimo laukimas, o Kalėdos – saulės sugrįžimo šventė ir Naujųjų metų pradžia.
Nuo pirmojo žiemos mėnesio iki pavasario kaimo žmonės taupydavo maistą, kad jo visiems užtektų iki kitų metų vasaros.
Dangaus kalendorius
Kol nebuvo kalendoriaus, protėviai laiką skaičiuodavo pagal saulės vietą danguje jai tekant ir leidžiantis. Stebėdavo Oriono žvaigždyną dangaus skliaute. Oriono žvaigždynas buvo vadinamas šienpjoviais, pjovėjais, kūlėjais, trimis mergelėmis verpėjomis. Visi pavadinimai buvo siejami su lauko darbais.
Vėliau, įvedus krikščionybę, Orionas pradėtas vadinti trimis karaliais, o laikas iki saulėgrįžos – adventu.
Lapkričio pabaigoje, kai Oriono žvaigždynas vakarais pradėdavo tekėti žemai rytuose, žmonės žinojo, kad prasideda tamsiausias metų laikas, kai saulė vos patekėjusi netrukus leidžiasi. Pasaulį apgaubia tamsa ir sąstingis – gamtoje beveik nelieka gyvybės ženklų.
Saulės sugrįžimas
Sąstingio ir tamsos laikas tęsiasi iki gruodžio 21 d. Šią dieną įvyksta žiemos saulėgrįža – solisticija. Saulė šią dieną būna labiausiai nutolusi nuo mūsų – šiaurės pusrutulio. Šią ir dar kelias dienas saulė sukasi aplink savo ašį ir nuo Kalėdų pradeda judėti atgal – nuo pietų pusrutulio mūsų link. Dienos pamažu pradeda ilgėti, naktys – trumpėti. Oriono žvaigždynas dangaus skliaute po žiemos saulėgrįžos po truputį kyla aukštyn.
Žiemos saulėgrįža mūsų protėviams simbolizavo saulės – motinos maitintojos sugrįžimą. Ši diena buvo švenčiama žaidžiant žaidimus, dainuojant ir linksminantis šokant ratu aplink laužus. Ji buvo vadinama Elnio devyniaragio diena. Šią dieną elnias ant savo ragų parneša degančią saulę. Tai simbolizavo tamsos pabaigą, saulės sugrįžimą į žemę ir naujų metų pradžią.
Senose Kalėdų dainose buvo garbinama sugrįžtanti saulė. Šias dainas katalikų dvasininkija draudė dainuoti. Sugrįžtanti saulė buvo vaizduojama kaip žydinti, švytinti moteris pasipuošusi gražiausiu vainiku. Seniausiuose dainų motyvuose sutinkamas ir žydintis medis, simbolizuojantis pasaulio medį, visatą.
Žiemos saulėgrįža Romos imperijoje – Naujų metų pradžia
Babiloniečiai (dabartinio Irano gyventojai) minėtu laiku šventė Saulės dievo Mitros gimimo šventę, kuri trečiajame amžiuje visuotinai paplito Romos imperijoje. Imperatorius Aurelijus 274 m. įsakė švęsti saulėgrįžos šventę, kuri buvo sutapatinta su Naujųjų metų pradžia.
Saulėgrįžos papročiai
Per žiemos saulėgrįžą buvo deginama malka, kuri simbolizavo naujos pradžios įžiebimą. Malką sudegindavo mintyse degindami sunkų praėjusį metą, tuo pačiu įžiebiant ugnį sėkmei ir naujų darbų pradžiai.
Šią dieną protėviai laikė stebuklinga. Buvo tikima, kad gyvūnai prakalba žmonių kalba, grįžta mirusieji, o vanduo virsta vynu. Buvo daromi įvairiausi burtai: traukiami šiaudai norint sužinoti gyvenimo trukmę, merginos apkabindavo tvorą ir skaičiuodavo tvoros „štakietus”, kad žinotų po kiek metų ištekės. Buvo spėjamas ateinančių metų derlius, gyvulių prieaugis ir gausa. Taip pat spėjami ateinančių metų kiekvieno mėnesio orai.
Iki saulėgrįžos šventės žmonės stengdavosi išsikuopti namus, viską sutvarkyti, grąžinti skolas, kad naujus metus pradėtų sėkmingai.
Paplitus krikščionybei senosios tradicijos persipynė su naujomis. Saulės sugrįžimą imta minėti kaip Jėzaus Kristaus gimimo šventę, o tamsųjį laikotarpį iki žiemos solisticijos sieti su tikėjimu ir Kristaus atėjimu.
Ačiū, kad užsukote. Gražių artėjančių švenčių, ramybės ir meilės Jums ir Jūsų šeimoms.
SKAITYKITE
Pokalbis su žolininke Virginija Mažeike
Grupė Sirupas – žemaičiai, kurie groja gyvą muziką
Grace Kelly ir Monako princo meilės istorija
Velso princesė Diana: jos dviratis parduodamas aukcione